Pajūrio akmenukai. Egzotiški smilkalai. Sudžiūvusių gėlių puokštė. Nei jų atsirieksi, nei ant duonos užsitepsi. Tik dulkes namuose renka. Bet pamėgintų kas nors šiuos niekučius iš mūsų atimti. Paprasti niekniekiai žadina prisiminimus ir suteikia malonių išgyvenimų. Jie šildo sielą ir suteikia vilčių...
Visus metus laukėme šv. Kalėdų ir Naujųjų sutikimo. Šventėms pasibaigus, ne vienas gali susirgti menama arba tikra depresija. Vietoj laukto džiaugsmo užplūsta apatija – širdį graužia kažkoks kirminas....
Atėjo šaltasis metų laikas. Vis daugiau laiko, o kartais ir kiaurą parą, praleidžiame uždarose patalpose. Taupome šilumą. Nevarstome langų. Kamšome plyšius. Ir net jei biure atsiranda koks nors tyro oro „fanas“, jis negali atplėšti plastikinių langų. Langai išvis neatsidaro. Taupumo sumetimais, o gal ir nežinodami, biurų projektuotojai neįrengė vėdinimo sistemos...
Kai Danijos Folketingo (parlamentas) narys mina į posėdį senutėliu dviračiu, niekas negrįžteli jo pusėn. Kai apsimuturiavęs šaliku Eliziejaus laukais kulniuoja Prancūzijos Senato narys, jis atrodo kaip eilinis sužvarbęs paryžietis.
Žodžių yra daugybė. Jie paprasti arba sudėtingi. Trumpi arba ilgi. Švelnūs arba skaudūs. Visokiausi! Žodžiai būna tokie sunkūs, kad gali užmušti žmogų. Ir būna tokie lengvi, kad nuskraidina iki debesų...
Kiekvienai motinai pats gražiausias – pirmasis jos kūdikio žodis. Sunkiam ligoniui svarbiausias – gydytojo žodis. Ko gero, juokingiausi – politikų pažadai. Tačiau nėra žmogaus, kurio „dūšios“ nepakutentų apkalbos.
Dar pora mėnesių ir jas pakąs šalna. Buvęs grožis pavirs stagarais. Bet kol kas pievose ir darželiuose – žiedų jūra. Galime gėrėtis, uostyti ir skinti gražiausius žiedus. Galime gydyti savo sielą...
Štai kur šuo pakastas – šį posakį vartojame dažnai, bet nesusimąstome, ką seniau jis reiškė. Ir apskritai, ar jis ką nors reiškė.
Frazeologiniai junginiai, arba sparnuoti posakiai, suleidžia šaknis giliai mūsų pasąmonėje. Prireikus, traukiame juos iš ten labai lengvai, neįtempdami atminties. Traukiame į paviršių ir... žodžiai tampa žvirbliais. Skrenda sau, vienus prajuokindami, o kitus papiktindami.
Mokame apsimetinėti. Prireikus, meluoti ir šypsotis. Tačiau vieną dalyką – savo kvapą – paslėpti sunku. Kiekvienas žmogus ir kiekvienas gyvis kvepia savaip. Teko skaityti: iš visų būtybių didžiausias smirdalius yra žmogus...
Bijodami blogo kvapo, maskuojamės. Pilame šampūno, tepamės kremu, purškiamės tualetiniu vandeniu, depiliuojamės, persidažome. Jei to per maža, gulamės po skalpeliu. Ir vis tiek nelaimingi. Vargiai rasite žmogų, kuris būtų patenkintas savo išore. Ryškus pavyzdys – popkaralius Michaelis Jacksonas, kurio plastikos chirurgai susižėrė tūkstančius, o jis prarado ramybę ir sveikatą.
Pakalbėkime apie kišenę – fenomenalų dalyką, atsiradusį Prancūzijos karaliaus dėka. Karaliui Liudvikui XIV žūtbūt reikėjo kažką paslėpti. Nenuostabu. Jis pradėjo valdyti šalį būdamas visiškas vaikas. Gal todėl tarp kišenės ir paslapties taip norisi dėti lygybės ženklą...
Ką nešiojatės kišenėse? Mobilųjį telefoną, kreditines korteles, raktus? Įsivaizduokite mūsų tautiečių kišenes prieš šimtmetį. Jose turėjo slėptis pirmieji lietuviški laikraščiai, cariniai rubliai ir kvapnus tabakas. O ką nešiosis mūsų provaikaičiai? Nedrįstu prognozuoti. Gali būti, kad nieko, nes kišenių nebeliks – provaikaičiai viską valdys mintimis. Belieka palinkėti jiems kuo geresnės atminties.
Gražiausia ūkininkaitė, stilingiausias interjeras, seksualiausias užpakaliukas, atspariausias pilstukininkas – ar liko kas nors, ko dar nerinkome?
Dainų be šokių dešimtukai, keliai ir šunkeliai į žvaigždes sutraukia prie televizorių ekranų tūkstančius potencialių rinkėjų. Nespėjo Palanga paskelbti kurortinio sezono pradžios – ruoškimės šlapių marškinėlių, tiksliau, kas po jais, rinkimams…
Prisimenu, kaip mokykloje lietuvių kalbos mokytoja sakė: spjauti, pjauti, bjaurus rašykite su „j“ raide. Šie trys žodžiai kažkodėl skambėjo kraupiai. Nesinorėjo net pagalvoti.
Bėgant metams vaikiškos baimės pasimiršo. Teko ir spjaudytis, ir bjauriems būti, ir be peilio savo artimą pjauti. Gyvenimo mokykla pasirodė rūstesnė už žodžių rašybos pamoką.
Gera žinia – mus laiko protingais. Bloga žinia – neturime pinigų tai įrodyti. Tiesmukai susieti protą su pinigais gal nepadoru, bet šiais laikais visi kalba tik apie pinigus. Proto nebūna be pinigų, kaip ir pinigų – be proto. Bet apie viską iš eilės.
Jau 2 metai, kaip Kaunas turi pasididžiavimą – Akropolį. Buvusi Kauno miesto širdis, pagrindinė gatvė – Laisvės alėja, prarado žavesį. 2007 metų pavasarį atvėręs duris, Akropolis sutraukė ne tik žmonių mases, bet ir prekybininkus. Prekybininkai, visi kaip susitarę, greitai suskubo išsinuomoti vietas ir paliko tuščius plotus Laisvės alėjoje...