„Blogomanija“, arba tavo dienoraštis

Dienoraščiai – ne šių laikų manija. Visais laikais žmonės juos rašė. Tik dabar dienoraščiai persikraustė į virtualią erdvę ir tapo blog‘ais, o jų autoriai – blog‘eriais... 
Ir vienu, ir kitu atveju rašantysis nori išsipasakoti. Dėliodamas sakinius jis atsikrato įtampos ir tarsi iš šalies pažvelgia į savo problemas. Išlieja susikaupusias emocijas, svarsto, kas, kaip, dėl ko. Ir galbūt netikėtai pamato save visiškai kitoje šviesoje, tarsi išvystų kitą Mėnulio pusę.

Manoma, kad dienoraščio arba blog‘o rašymas pagerina santykius su žmonėmis. Taip atsitinka ne vien todėl, kad ištyrinėji tamsiąją Mėnulio pusę – save, bet kad išmoksti sklandžiau reikšti savo mintis. Be to, atsikratai visokių baimių.

Ar gali dienoraštis tapti blogybe? Pasigirsta gąsdinimų, girdi, bloger‘iai suserga  priklausomybe. Internetinis blogas, skirtingai nei paprastas dienoraštis, yra viešas. Pats rašytojas gali likti anonimiškas, bet jo mintis perskaitys visi, kas netingi. Vieni supras, kiti gūžios pečiais, o treti gal pasišaipys.

Tikrasis dienoraštis rašomas apsinuoginus, nes sau nepameluosi. O blog‘as, kaip jau minėta, kuriamas sau ir kitiems. Jame daugiau fantazijos, pagražinimų ir nutylėjimų. Tai savotiška kūryba – išlaisvinti išgyvenimai pateikiami skaitytojų teismui. Vadinasi, jie turi būti įvilkti į tam tikrą formą.

Neseniai britų psichologai pareiškė, kad geriau nerašyti jokių dienoraščių. Jų manymu, žmogaus problemos niekur nedingsta, rašantysis jas vėl ir vėl analizuoja ir kankinasi.
Šiems teiginiams oponuoja kita psichologų grupė: žmonės, aprašinėdami  juos sukrėtusius įvykius, greičiau išsilaisvina ir pasveiksta, nei tie, kurie viską laiko po devyniais užraktais.

Medicinos eksperimentai parodė, jog dienoraščio rašymas ypač palengvina sunkiomis ligomis sergančiųjų dalią. Pacientai, kurie fiksavo savo mintis ir išgyvenimus, teigė, kad jų požiūris į ligą tapo pozityvus. Jie susitaikė su savo padėtimi ir mobilizavo visas jėgas ligai įveikti.

Dienoraščiai padeda kovoti su depresija bei kitomis dvasios ligomis, nes rašančiojo gyvenimas tampa prasmingesnis. Žmogus pajunta bent nedidelę užuovėją, nebesijaučia vienišas. Dienoraštis nekritikuoja rašančiojo minčių. Nepamokslauja ir negąsdina. Jis yra sielos draugas, kuris padeda gyventi.
Kanadietė psichologė Lucy MacDonald netgi rekomenduoja rašyti padėkos dienoraštį. Dėkoti galima ne vien už gerus dalykus. Juk patyrę sunkumų, taip pat turime būti dėkingi, nes tai gyvenimo pamokos.

Dėkingumas mus daro žmoniškesniais, teigia L. MacDonald. Gyvenimo dovanas, kurias gauname, verta aprašyti. Praėjus tam tikram laikui, nustebsime, kiek daug gero mes patyrėme.
Aš už dienoraščius, taip pat ir už blog‘us. Esu už bet kokią saviraišką, kad tik žmogui būtų lengviau gyventi.

Jei šis straipsnis nepadėjo nugalėti rutinos ar skausmo - Jums padės vaistai nuo skausmo Ibumetin.

Aurelija STAS