Kirmėlinė, metų pražios šventė

Mūsų protėviai sausio mėnesį vadino rago, sausinio arba pusčiaus vardu. Labai jo laukdavo, nes jis reiškė Atgimimą. Nuo pat šv. Kalėdų iki vasario tęsėsi linksmybės, arba mėsėdis. Žmonės skersdavo kiaules, eidavo į svečius ir ilgai vakarodavo. O sausio 25-ąją, linksmybėms artėjant į pabaigą, garbindavo kirminus...

Skamba nekaip: kirmiai, arba kirmėlės, o iš tiesų tai labai graži ir prasminga pagoniška šventė. Trumpiau vadinama Kirmėline, arba Pusiaužiemiu.

Kirmių dieną žmonės dairydavosi į dangų. Tikėjo, kad tos dienos priešpiečio oras atitinka pirmąją, o popiečio – antrąją žiemos pusę. Jeigu pasitaikydavo saulėta diena, tikėjo būsiant gražią vasarą ir derlingus metus. O jeigu buvo debesuota ar lietinga, laukė sunkūs laikai.
Kirmių dieną aviliuose pradėdavo judėti bitės. Miške atsibusdavo meška (barsukas arba ežys). Jeigu šleivakojė, išlindusi iš migio, pamatydavo savo ilgą šešėlį, atbulomis ropšdavosi atgal – pavasaris toli. Griūdavo ant kito šono ir vėl užmigdavo. Kitur buvo tikima, kad meška prabunda ir ima čiulpti leteną, jos ramybės geriau nedrumsti.

Panašus prietaras žinomas ir Šiaurės Amerikoje – ten pavasarį pranašauja švilpikai, turbūt ne vienas matė vaidybinę juostą „Švilpiko diena“.

Bet prie ko čia kirmiai, paklausite jūs. Kirmėlinė – sena pagoniška šventė. Tą dieną prie vaišių stalo lietuviai pakviesdavo namų žalčius, kad šie palaimintų, pakrikštytų valgius. Pagonių tikėjime žaltys buvo šventas gyvis. Jeigu jis paragauja šeimininkų vaišių, metai bus geri. Žalčių palaiminti namai sulaukdavo derlingų ir taikių metų.

Kirmėlinė reiškė Virsmą, metų atsivertimą į gerąją pusę. Juk naktys trumpėja, žiema įpusėjo, o gamta nedrąsiai rodo pirmuosius gyvybės ženklus.

Ūkininkai tądien rūpinosi ne vien vaišėmis, bet ir atsargomis. Apeidavo kluonus, pasižiūrėdavo, ar užteks iki pavasario pašaro. Į mišką nevažiuodavo, nekaršdavo ir neverpdavo vilnų, nes bijojo pažadinti tuos, kas miega šventu miegu.

Dzūkai per Kirmėlinę nevalgė bulvių – rudenį būtų prastas bulviakasis. Pamario  žmonės vengė kirvį į rankas paimti – apniks kandys. O žemaičiai visa šeimyna eidavo į sodą budinti obelų – purtė jas iš miego, kad pavasarį apsipiltų žiedais.smėnesio pavadinimai -
Pagoniškos tradicijos vėliau įsiliejo į krikščionių apeigas – katalikai ir dabar Pusiaužienio  dieną mini šv. Pauliaus atsivertimą.

Pagal senąjį kalendorių Naujieji metai prasidėdavo trečiąja žiemos jaunatimi. Tai Kumeliuko krikštynos, arba Krikštai. Lietuvių mitologijoje Pusiaužiemio dieną  kirminų karalius pasiversdavo kumeliuku, todėl buvo švenčiamos kumeliuko krikštynos. Krikšto vaišėms netekėjusios merginos iš žirnių, aguonų, kanapių ir medaus kepdavo „kamukus“. Vaišindavo nevedusius vaikinus, kviesdavo juos ilgiau pavakaroti...

Po tokių vaišių kaimo piršliams baigdavosi ramios dienos – gyvenimo ratas nesustodamas riedėjo pirmyn.

Jei šis straipsnis nepadėjo nugalėti rutinos ar skausmo - Jums padės vaistai nuo skausmo Ibumetin.

Aurelija STAS